šulnus

ךulnùs, -ì adj. (4) žr. šulnas: 1. NdŽ, KŽ Myrius išplėšė Lietuvai aukštos ir šulnios dvasės vyrą A1883,248. Šulnios kilmės A1886,36. Gražus ir šulnus vyras rš. ║ kilnus, didis: Nors buvo šiokios tokios nesantarvės, tačiau bendras šulnus tikslas išlygino jų tarpusavio nesutikimus rš. 2. NdŽ Pradėjo nykt atminimas apie jo šulnius darbus LTI138(Bs). Argi nebūtų malonu, kad … lietuviai lenktų galvas prieš patogią, šulnią, dailią … sentėvių kalbą A1885,43. Niekados Lietuva nei Lenkija nebuvo mačiusios tokio šulnaus suvažiavimo rš.

šul̃niai adv.: Pišniai, šulniai CII201.